Nebuvo viso šito. Aš šiaip sau tada sugalvojau. Man labai patinka vis ką nors sugalvoti, ir aš galiu sugalvoti viską, ką tiktai noriu, ir tada galiu viską, ką susigalvoju. Aš taip sau sugalvojau, kad galiu ištirpti saulėje ir grįžti atgal, kada panorėsiu. Arba visai negrįžti. Bet dabar sakau teisybę - nešokau ant tilto turėklų. Aš juk ne beprotė kokia ir ne dvasia... Ir Jis nenuplaukė upe žemyn, pavirtęs snieguota ledo gėle. Ir neateina Jis kasdien prie upės pasižiūrėti, ar vaikšto kas tilto turėklais, ar ne, tik norėtų ateiti... Bet Jo dėmesys žmogui - labai savotiškas - apsuka tą žmogų lanku ir visad grįžta Jam pačiam. Dabar Jis - kompozitorius. Jis jau seniai kompozitorius ir rašo labai paprastą muziką labai vidutinių poetų eilėmis. Viskas, kas genialu - paprasta, sako Jis ir priduria: žinoma, aš netaikau to sau pačiam. Ir iš tikrųjų netaiko. Žmogus Jis geras, kaip ir daugelis iš mūsų. Ir kaip tik dėl to, kad Jis iš tikro geras žmogus, niekad nedrįstų pulti rudenį į juodą upės vandenį, net jei aš ir būčiau ten atsidūrusi. Tačiau negalima smerkti žmogaus už tai, kad per savo gyvenimą įgijo tam tikrą patirtį ir žino, kas kenksminga žmogui, o kas ne, - aliarmą Jis sukeltų greit ir išmintingai veikdamas - tuoj atsirastų narai iš skęstančiųjų gelbėjimo draugijos, sanitarai ir dar kas nors... O jei aš ir pasislepčiau upės dugne kaip žuvis po dideliu maurais apaugusiu akmeniu ir laukčiau, kol jie visi nusiramins ir pasišalins, Jis pareitų namo prislėgtas, pasiimtų minkštą pieštuką, trintuką, keletą penklinėmis išbraižytų lapų ir išeitų į kompozitorių kavinę išgerti.
Todėl ir sakau - nevaikščiojau aš to tilto turėklais.